Vyriausybės patvirtintoje Viešojo valdymo programoje numatyta:
1. Didinti seniūnijų veiklos efektyvumą ir jų atsakomybę už veiklos rezultatus.
2. Užtikrinti viešojo valdymo procesų atvirumą ir skatinti visuomenę aktyviai juose dalyvauti.
3. Skatinti visuomenę, ypač nevyriausybines organizacijas ir vietos bendruomenes, dalyvauti viešojo valdymo procesuose.
4. Užtikrinti konsultacijų su visuomene vykdymą ir didinti jos dalyvavimo viešojo valdymo procese galimybes.
5. Įgyvendinti realias priemones, skatinančias vietos bendruomenes dalyvauti sprendžiant viešuosius reikalus.
6. Tam , kad aktyviau būtų keliamos ir sprendžiamos bendruomenei aktualios problemos, stiprinti bendruomenės narių gebėjimus ir ugdyti lyderius, stiprinti bendruomenės atstovų lyderystės ir iniciatyvumo kompetencijas.
7. Stiprinti bendruomenių savivaldą.
Gražūs siekiai, tačiau kuriuos iš išvardintų punktų Vyriausybė įgyvendino per 2012-2016 metus? Viešojo valdymo programoje išvardytas nuostatas Vyriausybė pirmiausiai turėjo įgyvendinti vietos savivaldos lygmenyje. Tačiau 2013 m. liepos 2d. pakeistas ir papildytas Vietos savivaldos įstatymas, kuris įsigaliojo 2014m. spalio 1d. , ignoruoja Vyriausybės patvirtintas programines nuostatas. Minėtame Vietos savivaldos įstatyme seniūnas yra tik administracinio padalinio vadovas ir netūri pakankamai įgaliojimų priimti būtinus sprendimus vietoje, o tuo pačiu prisiimti ir pilną atsakomybę už veiklos rezultatus. Paslaugų teikimo gyventojams teisinis reglamentavimas nesudaro sąlygų savivaldybėms paslaugų teikimą organizuoti lanksčiau ir optimaliomis sąnaudomis. Nesudarytos geresnės teisinės prielaidos gyventojams dalyvauti sprendžiant viešuosius vietos reikalus, ignoruojamos bendruomeninės organizacijos, kaip vietos bendruomenių organizaciniai dariniai. Nėra paruošta bendruomeninių organizacijų įstatymas, kuris reglamentuotų jų veiklą, funkcijas, teises, pareigas ir teritorinį apibrėžtumą. Nereglamentuota ir neapibrėžta pagal funkcijas bei atsakomybę seniūnaičio institucija. Seniūnaičių sueigos sprendimai yra tik rekomenduojamo pobūdžio ir jų niekas nevertina, išskyrus seniūną. Seniūnaitijų teritorijų ribos ir dydžiai pagal gyventojų skaičių yra nuleisti „iš viršaus“ , nepasitarus su gyventojais. Mano nuomone, seniūnaitijos pagal gyventojų skaičių turėtų būti dvigubai mažesnės.
Lietuvos savivaldybėse neužtikrintas subsidiarumo principas – per mažai savarankiškumo suteikta seniūnijoms, o tuo pačiu nepasitikima ir gyventojų įkurtomis bendruomeninėmis organizacijomis, kurių indelis galėtų būti daug didesnis, jeigu būtų aiškiai apibrėžta gyventojų dalyvavimo procedūra viešųjų reikalų tvarkyme.
Šiuo metu vėl ruošiama keisti ir papildyti 2014m. spalio 1d. įsigaliojusį įstatymą. Susipažinus su paruošto įstatymo papildymo projektu, galima daryti išvadą, kad ir vėl pasiūlyti nereikšmingi pasiūlymai, kurie neatspindi Vyriausybės 2012-2016m. patvirtintos programos nuostatų.
Norint nors dalinai įgyvendinti Vyriausybės patvirtintą programą, reikėtų, kad tobulinant Vietos savivaldos įstatymą būtų atsižvelgta:
1. Įtvirtinti vietos savivaldos decentralizaciją pagal subsidiarumo principą.
2. Seniūnijoms suteikti įgaliojimus, kad jos kartu su bendruomenių išrinktais atstovais – seniūnaičiais ir vietos bendruomenių organizacijomis galėtų įgyvendinti pirmines vietos savivaldos lygio funkcijas.
3. Aiškia apibrėžti seniūnaičių funkcijas, teises, atsakomybę ir reglamentuoti rinkimų ir atšaukimų tvarką.
4. Paruošti vietos bendruomeninių organizacijų įstatymą, aiškiai nustatantį teritorinį apibrėžtumą bei
vaidmenį, atstovaujant gyventojus viešųjų reikalų tvarkyme.
Dr. Justinas Rimas
Kauno rajono bendruomenių sąjungos pirmininkas